Jonizuotas vanduo
Natūralus antioksidantas
Norint išlaikyti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą organizme, būtina mažinti žalojantį laisvųjų radikalų poveikį organizmui. O tą daro antioksidantai. Medžiagos antioksidacines savybes apibūdina fizikinis matavimo vienetas ORP – oksidacijos redukcijos potencialas, kuris parodo tirpalo pajėgumą atiduoti ar prisijungti elektronus. Jei šio parametro vertė yra neigiama, tai medžiaga yra antioksidantas, nes ji turi galimybę atiduoti dalį savo perteklinių elektronų. Jei reikšmė yra teigiama, medžiaga yra oksidantas (t. y. laisvasis radikalas), nes pasiima elektronus. Žmogaus vidinės terpės ORP svyruoja nuo 50 iki -200 mV. Tuo tarpu geriamojo vandens ir praktiškai visų gazuotų gėrimų ORP yra teigiamas (oksidacinis) ir svyruoja vidutiniškai nuo +150 iki +250 mV.
Jonizuotas šarminis vanduo turi neigiamą ORP (0…–900 mV). Geriant jonizuotą šarminį vandenį, organizmas gauna papildomą laisvųjų elektronų kiekį, kuriuos prisijungia laisvieji radikalai. Taip neutralizuojamas laisvųjų radikalų kenksmingas poveikis, apsaugomos sveikosios ląstelės ir užkertamas kelias joms mutuoti, stiprinama organizmo imuninė sistema, lėtėja senėjimas.
Svarbu žinoti, kad jonizuoto šarminio vandens elektrolizės metu įgytas neigiamas ORP išsilaiko palyginti trumpą laiką – iki 24–36 val. Praėjus šiam laikui ORP reikšmė praktiškai tampa nuline ar silpnai teigiama. Tad rekomenduojama jį vartoti kuo šviežesnį – geriausia per 12 valandų nuo pagaminimo. Dėl šios priežasties jonizuotas šarminis vanduo negali būti pilstomas į butelius ir pardavinėjimas.
Pavyzdys
Obuolio pavyzdys puikiai parodo, ką gali laisvieji radikalai ir antioksidantai. Pažeidus obuolio apsauginį sluoksnį (t. y. jį perpjovus), prasideda jo oksidavimosi procesas. Po kurio laiko obuolys paruduoja. Tai įvyksta dėl laisvųjų radikalų poveikio. Antioksidantai, tokie kaip jonizuotas šarminis vanduo, citrinos sultys, saugo obuolio minkštimą nuo oksidavimosi. Jei ant obuolio užlašinsime keletą lašų citrinos sulčių ar įmerksime į jonizuotą šarminį vandenį, oksidacijos procesas bus pristabdytas.
Aukštesnis pH
pH rodiklis nusako, kiek rūgščių (t. y. vandenilio jonų H+) yra bet kokioje medžiagoje. pH reikšmė gali svyruoti nuo 0 iki 14. pH reikšmei didėjant nuo 7 iki 14, skysčio šarmingumas didėja (skystyje daugėja šarminių hidroksilo ir mažėja vandenilio jonų). pH reikšmei mažėjant nuo 7 iki 0, skysčio rūgštingumas didėja (skystyje daugėja vandenilio ir mažėja hidroksilo jonų).
Visa mūsų organizmo terpė (kraujas, smegenų skystis, limfa, tarpląstelinis skystis ir t. t.) yra silpnai šarminė, išskyrus skrandį, odą ir moters makštį, kurių terpė yra rūgštinė. Ypač svarbūs yra kraujo parametrai. Organizmas gali normaliai funkcionuoti, kai kraujas yra silpnai šaminis (7,35–7,45), ir net menkas nukrypimas nuo šių ribų yra labai pavojingas.
Organizmo terpės pH reikšmė kinta ir mažėja (rūgštėja) dėl neigiamų aplinkos veiksnių. Norint neutralizuoti organizmą rūgštinančius veiksnius, reikia gauti pakankamą kiekį šarminių medžiagų.ka ir į kraują.
Jonizuotame šarminiame vandenyje, be hidroksilo jonų, yra ir lengvai įsisavinamų rūgštinių atliekų neutralizavimui reikalingų šarminių metalų (kalcio, magnio, kalio, natrio) jonų. Todėl kasdien geriant šarminį vandenį organizmas gauna šarminių jonų „kokteilį“, labai reikalingą organizmo šarminės terpės palaikymui.
MITAS AR FAKTAS? Ar skrandis neutralizuoja šarminį vandenį.
Įprastinėmis sąlygomis skrandžio vidinė terpė yra stipriai rūgštinė. Skrandžio rūgštis nėra gaminama iš anksto, ji skrandžio ląstelių gaminama pagal poreikį, maistui patekus į skrandį. Kai į skrandį patenka jonizuotas šarminis vanduo, skrandis ima kovoti su didėjančiu pH ir pradeda išskirti daugiau skrandžio rūgšties. Atrodytų, kad tai turėtų iki minimumo sumažinti šarminio vandens poveikį, tačiau skrandžio rūgšties gamybos metu susidaro organizmo šarminimui svarbios šalutinės medžiagos, tokios kaip natrio ir kalio hidrokarbonatai. Jos patenka ne į skrandį, o į kraują, taip pildydamos šarminį kraujo buferį, ir didina kraujo pajėgumą neutralizuoti rūgščių perteklių organizme. Taigi kuomet gaminasi daugiau skrandžio rūgšties, kartu pasigamina ir daugiau hidrokarbonatų, todėl daugiau jų patenka ir į kraują.
Mažesni molekuliniai dariniai
Vandens molekulės turi ypatingą savybę – jungtis į molekulinius darinius (kitaip vadinamus mikroklasteriais). Jonizuoto šarminio vandens molekulės yra susijungusios į gerokai mažesnius (5–6 molekulės) darinius nei paprasto geriamojo vandens (10–13 molekulių). Todėl šarminis vanduo yra takesnis, lengviau praeina pro ląstelių membranas ir tiesiogiai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, t. y. organizmui nebereikia naudoti papildomos energijos vandens įsisavinimui. Šarminis vanduo lengviau nei paprastas prasiskverbia į audinius, šalina organizme susikaupusius toksinus, įsotina ląsteles vandeniu, lengviau aprūpina ląsteles maistinėmis medžiagomis ir deguonimi. Dėl mažesnių darinių šarminiame vandenyje lengviau tirpsta organizmo veiklos rūgštinės atliekos, kurios po to lengvai šalinamos per inkstus ar kitu natūraliu būdu.
Pavyzdys
Įmerkus arbatos pakelį į šaltą įprastą ir į šaltą jonizuotą šarminį vandenį dėl mažesnių molekulinių darinių arbata greičiau paskleidžia savo savybes šarminiame vandenyje.
Vandenilis
Jonizuotas šarminis vanduo yra vandeniliu pristotintas vanduo. Kokią naudą tai duoda mūsų organizmui?
Pirmiausia išsiaiškinkime, ką reiškia vandeniliu prisotintas. Vandens molekulėse (H2O) yra du vandenilio atomai ir vienas deguonies atomas. Įprastame vandenyje jie yra susieti tarpusavyje, o jonizuotame šarminiame vandenyje vandenilio atomai yra laisvi, be to, labai svarbu, kad vandenilis yra mažiausia egzistuojanti dujų dalelė.
Dėl šių unikalių savybių vandeniliu prisotintas jonizuotas šarminis vanduo gali daug lengviau patekti į kiekvieną kūno ląstelę ir, veikdamas kaip galingas antioksidantas, mažina oksidacinį stresą, stiprina imunitetą, suteikia energijos ir pakelia bendrą organizmo tonusą.
Lietuvių kalba 
English 
Español 
Deutsch 
Polski