Daktaras rekomenduoja:
Daktaras rekomenduoja
Pabėgęs nuo ligų gydytojas stebina kolegas
Kupiškio rajone gyvenantis ilgametis gydytojas Aleksandras Vaitoška – tikra vaikštanti enciklopedija, mielai besidalijantis patirtimi apie sveiką gyvenimo būdą, įvairias sveikatinimo priemones ir procedūras. Jaunatviškas ir energingas vyriškis nustebina pasakęs, kad jam netrukus sueis 72-eji.
Sveikata sušlubavo
Kupiškio rajone gyvenantis A. Vaitoška – trečios kartos gydytojas. Senelis iš motinos pusės per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo carinės Rusijos kariuomenėje felčeriu. A. Vaitoškos tėvas – vidaus ligų gydytojas, ginekologas bei chirurgas. Sekdamas tėčio ir senelio pėdomis, A. Vaitoška baigė tuometį Kauno medicinos institutą, tapo chirurgu ir vidaus ligų gydytoju.
Likimo ironija – visą gyvenimą besirūpindamas kitų žmonių gydymu, kiek mažiau nei prieš dešimtmetį A. Vaitoška pats tapo visišku ligoniu. „Nebegalėjau per kambarį pereiti – pavargdavau. Visas kūnas buvo užtirpęs, nuolat kosėjau, skaudėjo sąnarius, mušdavo šaltas prakaitas, nors ir 30 laipsnių karščio kieme būdavo. Negana to, kardiologai nustatė, kad pažeisti širdies vožtuvai, girdimi baisūs širdies ūžesiai,“ – prisimena kolegų gydytojų verdiktą kupiškėnas.
Ėmęs ieškoti informacijos apie savo negalavimus, A. Vaitoška pradėjo įtarti, kad jo organizmas gali būti užsikrėtęs pelėsiu, t.y. jis serga sistemine mikoze. „Pelėsis – klastingas. Stipraus, sveiko organizmo jis neįveikia, tačiau nusilpus imunitetui, aktyviai atakuoja. Sąnarių skausmai, širdies pažeidimai – tai pelėsio sukeltos komplikacijos“, – įsitikinęs kupiškietis. Jis pripažįsta, kad prieš užklumpant šioms ligoms, iš tiesų buvo nusilpęs, be to, turėjo didelių išgyvenimų, nes patyrė artimų žmonių netekčių.
Vis labiau įsitikinęs, kad kenčia nuo sisteminės mikozės, A. Vaitoška pradėjo gerti stiprius priešgrybelinius vaistus. Savijauta ėmė gerėti, vaistai ėmė naikinti grybelį, tačiau kenkė kepenims, inkstams.
Vietoj vaistų – jonizuotas vanduo
Pasak A. Vaitoškos, tuo metu jam į rankas pateko Telesforo Laucevičiaus knyga „Jonizuotas vanduo. Gyvenimas be ligų“. Supratęs, kad kovoti su organizmą nuodijančiu pelėsiu jam galbūt gali padėti jonizuotas vanduo, kupiškėnas iškart nusipirko vandens jonizatorių. Tai aparatas, kuriame elektrolizės metu specialiame inde pagaminamas šarminis ir rūgštinis vanduo.
„Lietuvoje dar neretai skeptiškai žiūrima į jonizuotą vandenį, bet užsienyje jis labai vertinamas. Teigiamą jonizuoto vandens poveikį sveikatai yra pripažinę Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Japonijos mokslininkai. Pastarosiose šalyse yra net klinikų, gydančių vien jonizuotu vandeniu,“ – pasakojo kupiškėnas.
Šarminį vandenį geria kasdien
Šarminis vanduo – kasdieninis A. Vaitoškos gėrimas. Jį vyriškis kasdien ne tik gryną geria, tačiau ir naudoja virdamas sriubą ar plikydamas arbatą.
Pasak A. Vaitoškos, didžiulis šarminio vandens privalumas – perpus mažesnis paviršiaus įtampos koeficientas, nei paprasto geriamojo vandens. Dėl to jonizuotas šarminis vanduo yra žymiai skvarbesnis, jis patenka į kiekvieną ląstelę ir aprūpina ją deguonimi. Pasak A. Vaitoškos, šarminį vandenį galima būtų pavadinti jaunystės eliksyru, nes jis pasižymi labai stipriomis antioksidacinėmis savybėmis, neutralizuoja laisvuosius radikalus, t.y. stabdo senėjimo procesą.
Gerti šarminį vandenį rekomenduojama Alzhaimerio, Parkinsono ligų, senatvinių demensijų profilaktikai – literatūroje rašoma, kad šių ligų vystymasis tuomet sulėtėja kelis kartus.
Pasak A. Vaitoškos, šarminiu vandeniu turėtų susidomėti ir sportuojantys žmonės. Jį geriant, neutralizuojama pieno rūgštis (išnyksta deginantis raumenų skausmas po didelių fizinių krūvių), organizmas aprūpinamas deguonimi, energija. Šį poveikį medikas sako pajutęs ir pats – dabar jis po vandeniu gali išbūti nekvėpavęs žymiai ilgiau, nei jaunystėje – beveik pustrečios minutės. Be to, dingo mieguistumas, pavyksta geriau sukaupti dėmesį, pagerėjo atmintis.
„Geriant šarminį vandenį, smegenys geriau aprūpinamos deguonimi, išplaunami toksinai“, – taip teigiamus savijautos pokyčius paaiškina kupiškėnas.
Pritaikymo galimybės – didelės
Pasak A. Vaitoškos, žinodami, jonizuoto vandens panaudojimo galimybes, žmonės galėtų būti žymiai sveikesni.
Kupiškėnas pastebėjo, kad negyvuoju vandeniu skalaujant skaudančią gerklę, sumažėja skausmas, o įsipurškus į nosį – sparčiau atsikratoma slogos. Rūgštinis vanduo gali būti puikus pagalbininkas esant psoriazei (žvynelinei), nagų ir odos grybeliui. Rūgštinio vandens kompresus A. Vaitoška pataria dėti esant praguloms, juo galima dezinfekuoti sunkiai gyjančias žaizdeles, trofines opas.
Gydytojas negyvuoju vandeniu rekomenduoja grįžus namo praplauti nosį, gerklę, nusiplauti rankas – tai puiki profilaktikos priemonė prieš gripą.
Rūgštinis (negyvasis) vanduo A. Vaitoškai pravertė ir sprendžiant jį kamuojančias akių problemas. „Man nustatytas virusinis akies ragenos uždegimas. Vaistų jam išgydyti nėra, vis būna paūmėjimai. Tai ėmiau ant akių dėti negyvo vandens kompresus – paaiškėjo, kad jie padeda“, – pasidalino patirtimi ilgametis medikas.
A.Vaitoška pabrėžia, kad nuolat gerti rūgštinio vandens negalima, tačiau jis puikiai tinka išviršiniam naudojimui.
Stebina kurso draugus
Kiekvieną kartą, išgirdęs apie insulto pakirstus žmones, A. Vaitoška apgailestauja, kad buvo praleista proga jo išvengti. „Didžioji dalis insultų įvyksta dėl užsikimšusių kraujagyslių. Geriant šarminį vandenį, eritrocitai nesulimpa, todėl kraujagyslės neužsikemša. Tuo tarpu vaistai nuo kraujospūdžio tik praplečia didžiąsias kraujagysles, tačiau jos ir toliau kemšasi“, – įsitikinęs medikas.
Pasak A. Vaitoškos – norint būti sveikam ir gerai jaustis, reikia iš pagrindų keisti savo mąstyseną ir gyvenimo būdą. Per pastaruosius kelerius metus jis perskaitė kalnus literatūros apie sveiką gyvenseną, netradicinę mediciną. Ne tik perskaitė, tačiau ir žinias pritaikė praktiškai.
„Švarios mintys, sveika mityba ir jonizuotas vanduo“ – tai pagrindinė gydytojo taisyklė, kurios jis laikosi jau kelerius pastaruosius metus.
Pasak A. Vaitoškos, per tą laiką jo sveikata pasikeitė neatpažįstamai. „Kai nuvažiuoju į susitikimą su savo kurso draugais, jie vis stebisi mano sveikata, energija. Aš ir pats, lygindamas dabartinę savijautą su ankstesne, suprantu, kad savo biologinį laikrodį pasukau atgal“, – sako ilgametis gydytojas.
Abejonių skeptikams nebelieka, kai kupiškėnas parodo savo asmens pasą, kuriame – kelerių metų senumo nuotrauka. Joje matomas ligotos išvaizdos vyriškis visai nepanašus į energingą ir jaunatvišką A. Vaitošką.
Vietoj saujos vaistų kartais užtenka tik atsigerti vandens
„Nereikia manyti, kad vanduo yra išsigelbėjimas nuo visų ligų, tačiau jis tikrai gali apsaugoti nuo kai kurių sveikatos sutrikimų, padėti greičiau pasveikti ar net išgydyti kai kurias ligas“, – įsitikinęs kaunietis chirurgas Gintautas Laurinavičius, jau daugybę metų pasinėręs į vandens savybių tyrinėjimus. Užsienio šalių mokslininkų ir savo surinktą informaciją apie vandenį medikas išdėstė knygoje, kuri netrukus išvys dienos šviesą.
Gydytojas G.Laurinavičius rašyti knygą apie vandenį ir jo naudą žmogaus organizmui sumanė ne atsitiktinai. Didžiąją dalį savo laisvalaikio šiam pomėgiui aukojantis gydytojas G.Laurinavičius tikina norintis ir kitus žmones sudominti vandeniu, jo teigiamomis savybėmis.
Vanduo nuo pat gimimo visada buvo šalia G.Laurinavičiaus – jis augo ir lig šiol gyvena Panemunės rajone, visai netoli Nemuno. Nuo vaikystės jis žino, koks malonumas pasinerti į vėsią upę karštą vasaros dieną.
Tačiau kaunietis gydytojas įsitikinęs, kad vanduo naudingas ne tik maudynėms. Jo nuomone, žinodami kiek, kokio ir kada išgerti vandens, žmonės gali išvengti daugybės ligų arba greičiau pasveikti, sustiprinti savo sveikatą, ilgiau gyventi.
Aktyviau domėtis vandeniu ir jo pritaikymu medicinoje G.Laurinavičių paskatino perskaityta žinomo Irano mokslininko, profesoriaus Fereydoono Batmanghelidjo knyga. Vėliau jis perskaitė porą žinomo chemiko Telesforo Laucevičiaus knygų ir susižavėjo jo įžvalgomis bei požiūriu į žmogaus sveikatą.
„Atrodytų, vandens formulė visiems gerai žinoma nuo mokyklos suolo, tačiau pabandykime jo pagaminti. Tuomet ir suprasime, kad viskas nėra taip paprasta“, – kalbėjo G.Laurinavičius. Jis džiaugiasi, kad apie vandenį sukauptos žinios praverčia ir tiesioginiame darbe, gydant pacientus. O gausybė įdomių, netikėtų, o kartais ir sunkiai paaiškinamų faktų apie vandenį bus galima perskaityti ir jau ruošiamoje spausdinti knygoje.
Organizmas sausėja ir rūgštėja
Pasak gydytojo G.Laurinavičiaus, vanduo unikalus tuo, kad jo yra visur – ne tik visuose gyvuose organizmuose, bet net gipse ar granite. Ne išimtis ir žmogus. Vandens yra net mūsų dantyse ir kauluose. Apie 90 proc. kūdikio kūno sudaro vanduo, o štai senolio organizme jo yra likę vos 55-70 procentų.
„Metams bėgant, žmogaus organizmas sausėja“, – paaiškina gydytojas. Kitas natūralus procesas, vykstantis žmogui senstant – rūgštėjimas. „Kuo mažiau vandens geriame, tuo organizmas greičiau ir sausėja, ir rūgštėja. Žmogaus organizme vykstant medžiagų apykaitai susidarančios atliekos – rūgštinančios medžiagos, sukeliančios oksidacinį stresą – turėtų būti išplaunamos vandeniu. Tačiau kai jo geriame nepakankamai, atliekos kaupiasi ir teršia organizmą“, – įsitikinęs G.Laurinavičius.
Pasak kauniečio gydytojo, toli ieškoti pavyzdžių nereikia – taip nepasišalinusios organizme kaupiasi druskos ir formuojasi kaulų ataugos, daugėja „blogojo“ cholesterolio, užkemšančio kraujagysles, žmogus gali susirgti akmenlige, cukriniu diabetu ir kt. ligomis.
Pasak kauniečio gydytojo, organizmo rūgštėjimas – daugybės ligų ir senėjimo priežastis, todėl labai svarbu išlaikyti tinkamą rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.
Reguliuoti organizmo rūgštingumą – rūgščių ir šarmų pusiausvyrą – galima kruopščiai renkantis maisto produktus. Tačiau daug produktų yra rūgštiniai — tai mėsa, kiaušiniai, baltų miltų kepiniai, saldumynai, alkoholiniai ir gazuoti, saldinti gėrimai. Nuo jų organizmas vis labiau rūgštėja.
Vandens trūkumą rodo net galvos skausmas
Vien renkantis maisto produktus išlaikyti tinkamą organizmo rūgštingumą bus sunku, tačiau yra paprasta išeitis – gerti daug vandens, ir tai reikėtų daryti dar nepajutus troškulio. Specialistai suskaičiavo, kad vienam kūno masės kilogramui per parą reikia bent 30 mililitrų vandens.
Pasak G.Laurinavičiaus, jei nevartojančio vaistų, sveikai besimaitinančio žmogaus šlapimas – tamsiai geltonas ar oranžinis, vadinasi, jo organizme trūksta mažiausiai litro vandens. Maždaug tiek pat vandens organizme jau trūksta, jeigu žmogus jaučiasi ištroškęs. Kartais apie vandens trūkumą organizme signalizuoja ir kai kurie negalavimai, pavyzdžiui – galvos skausmas.
Gydytojo teigimu, Lietuvos gyventojams pasisekė, nes mūsų šalyje gręžinių vandens kokybė labai gera. „Lietuvoje naudojamas gręžinių vanduo yra iš 20 tūkst. metų skaičiuojančių sluoksnių, jis yra labai švarus“, – sako G.Laurinavičius.
Lietuviai gali drąsiai gerti net ir paprastą iš čiaupo bėgantį gręžinio vandenį, tačiau dar geriau yra gerti jonizuotą šarminį vandenį.
Mokslininkai giria jonizuotą vandenį
Gydytojo G.Laurinavičiaus teigimu, Japonijos, Pietų Korėjos, Vokietijos, Šveicarijos, JAV mokslininkų tyrimai jau prieš kurį laiką atskleidė jonizuoto vandens naudą, o šių šalių gydymo įstaigose šarminis, o kartais ir rūgštinis vanduo dažnai pakeičia brangius cheminius vaistus. Štai garsėjančioje ilgaamžiais žmonėmis Japonijoje kas ketvirta šeima geria jonizuotą vandenį.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šarminis vanduo – tai natūralus antioksidantas, taip kaip vitaminai C, E. Mokslo įrodyta, kad antioksidantai, tiek gaminami organizme, tiek gaunami iš aplinkos gelbsti nuo daugelio ligų. Jie mažina žalojantį rūgščiųjų laisvųjų radikalų, kurie susidaro medžiagų apykaitos proceso metu, poveikį organizmui.
Ką gali laisvieji radikalai ir antioksidantai parodo pavyzdys su obuoliu. Perpjovus obuolį, prasideda jo oksidavimosi procesas. Po kurio laiko obuolys paruduoja. Tai vyksta dėl laisvųjų radikalų poveikio. Jei ant obuolio užlašinsime keletą lašų citrinos sulčių, ar įmerksime į jonizuotą šarminį vandenį, oksidacijos procesas bus sustabdytas. Analogiški procesai vyksta ir žmogaus organizme.
Pasak gydytojo, įprasto, iš čiaupo tekančio vandens gardelę sudaro 11-12 molekulių, o žmogaus organizmo vandens gardelėse jų perpus mažiau. Tai reiškia, kad organizmas vandenį iš čiaupo dar turi restruktūrizuoti, kad galėtų jį pasisavinti. O šarminio vandens gardelė sudaryta iš 5-6 molekulių, todėl organizmas tokį vandenį iš karto pasisavina, nereikia naudoti energijos jam apdoroti.
Beveik visas žmogaus organizmas (kraujas, smegenų skystis, limfa, ir t.t.) yra šarminė terpė, todėl jam labiau tinkamas šarminis vanduo (7-14 pH). Tuo labiau, kad šarminio vandens reikia ir dėl nuolatinių organizmo rūgštėjimo procesų.
Dar vienas šarminio vandens privalumas — perpus mažesnis paviršiaus įtampos koeficientas, nei nejonizuoto vandens. Jonizuotas šarminis vanduo yra skvarbesnis, jis lengviau patenka į organizmą ir geriau jį išplauna.
Pasak G.Laurinavičiaus, geriant šarminį vandenį į organizmą papildomai patenka deguonies, o juk jis – gyvybė ir energija. Kai organizme trūksta deguonies, angliavandeniai nepilnai skyla, ir vyksta rūgimo procesas.
Tinka ir daug sportuojantiems
Gydytojas G.Laurinavičius įsitikinęs, kad jonizuotas šarminis vanduo profilaktiškai naudingas tiek visiškai sveikiems, tiek sergantiems įvairaus amžiaus žmonėms. Jis labai tinka sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, po patirto infarkto, insulto, įvairių trombozių.
Jonizuotas šarminis vanduo skystina kraują, daro jį takesniu, neleidžia sulipti eritrocitams, teigiamai veikia odą, stabdo senėjimo procesus organizme.
Užsienyje atlikus tyrimus nustatyta, kad šarminis vanduo teigiamai veikia imuninę sistemą, padeda gydyti astmą, kitas alergines ligas. Taip pat padeda sergant depresija, kenčiant dėl vidurių užkietėjimo, kai žmogus serga katarakta, degeneracinėmis reumatoidinėmis sąnarių ligomis, podagra, stuburo osteochondroze, turint diskų patologiją, taip pat daugelį kitų negalavimų.
Mokslininkai įrodė, kad šis vanduo turi ir priešvėžinio poveikio, nes vėžys vystosi tik rūgščioje, mažai deguonies turinčioje terpėje. O štai sergantiems diabetu šarminio jonizuoto vandens vartojimas gerokai sumažina insulino poreikį.
Pasak kauniečio gydytojo, geriant šarminį vandenį lengviau pavyksta mesti svorį. Ne tik dėl to, kad geriant daugiau vandens, ypač prieš valgį, užpildomas skrandis ir todėl nepersivalgoma. Geriant jonizuotą šarminį vandenį, stimuliuojama simpatinė nervų sistema, išsiskiria adrenalinas, kuris aktyvina riebaluose esančią hormonams jautrią lipazę, o ši padeda skaidyti trigliceridus į riebalų rūgštis ir triglicerolį. Dėl to spartėja medžiagų apykaita ir sudeginama daugiau riebalų atsargų.
Ne veltui jau ir kai kuriuose sporto klubuose įrengti vandens jonizatoriai. Intensyviai sportuojančių žmonių organizmuose išsiskirianti pieno rūgštis sukelia raumenų skausmą, tačiau ją sėkmingai neutralizuoja šarminis vanduo.
G.Laurinavičius rekomenduoja gerti jonizuotą šarminį vandenį ir tuos, kuriuos dažnai vargina rėmuo. „Yra ne per didelis skrandžio rūgštingumas, o per mažas šarmingumas. Jei šarmų organizme užtenka, padidėjęs rūgštingumas neįmanomas. Geriant pakankamai šarminio vandens, rėmuo neatsinaujins“, – pataria gydytojas.
Mokslininkų tyrimai optimistiški: senėjimą galima sustabdyti
Statistika verčia susirūpinti – Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė mažiausia Europos Sąjungoje. Trumpiau, nei statistinės europietės, gyvena ir lietuvės moterys. Habilituotas biologijos mokslų daktaras, gydytojas biochemikas Leonardas Lukoševičius įsitikinęs – žmonės gyventų ilgiau ir būtų sveikesni, jei labiau domėtųsi mokslo pasiekimais ir pritaikytų juos savo gyvenime. Juo labiau, kad sveiko ir ilgo gyvenimo receptai prieinami kiekvienam.
Kaune gyvenantis 78 metų mokslininkas L. Lukoševičius savo pavyzdžiu gali įrodyti skeptikams sveiko ir aktyvaus gyvenimo būdo naudą. Garbaus amžiaus gydytojas iki šiol nuolat skaito paskaitas apie sveiką gyvenseną ir mitybą visoje Lietuvoje, domisi kolegų mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių tyrinėjimais ir jų rezultatais.
„Aktyviai dalyvavau kuriant Mitybos ir kūno svorio reguliavimo centrą Kauno miesto Šilainių poliklinikoje. Bendravimas su pacientais parodė, kad žmonėms labai stinga žinių sveikos gyvensenos klausimais, o jų žinoti norėtų. Medicina daug nuveikė gydydama sergančiuosius, bet labiausiai visgi sveikata priklauso nuo gyvenimo būdo ir mitybos (50 proc.), nuo aplinkos (20 proc.), nuo paveldėjimo (20 proc.) ir nuo medicininių technologijų tobulėjimo (10 proc.). Tačiau dauguma žmonių , net ir kai kurie sveikatos politikos organizatoriai šito nesuvokia“, – sako profesorius L. Lukoševičius.
Laisvieji radikalai veikia agresyviai
Pasak L. Lukoševičiaus, šiuo metu tarp pasaulio mokslininkų populiariausia senėjimo ir mirties teorija – pažaidos laisvaisiais radikalais (LR) teorija. Tyrimais įrodyta, dėl laisvųjų radikalų poveikio gali būti susergama pačiomis pavojingiausiomis ligomis – išemine širdies liga, ateroskleroroze, arterine hipertenzija, onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu, išsėtine skleroze, astma, Alzheimerio liga.
Kas yra laisvieji radikalai? Jei organinėse molekulėse, iš kurių sudarytas žmogaus kūnas, elektronai išoriniame apvalkale išsidėstę poromis, tai laisvieji radikalai išoriniame elektroniniame apvalkale turi vieną arba keletą neporinių elektronų. Laisvųjų radikalų molekulės siekia susigrąžinti trūkstamą elektroną, atimdamos jį iš aplinkinių molekulių, t. y. ardydami net organizmo ląstelines struktūras.
Profesoriaus L. Lukoševičiaus teigimu, laisvieji radikalai yra labai aktyvūs ir netgi agresyvūs. Dažniausiai jie atakuoja DNR – nukleorūgštį, apsaugančią ir pernešančią ląstelės genetinę programą. Kaip vaizdingai palygino pašnekovas, DNR – tai kompaktiškas kompleksas, kuriame užšifruotas visų organizmo duomenų įrašas. DNR molekulėje yra saugoma informacija apie žmogaus ūgį, kūno svorį, akių spalvą, kraujospūdį ir ligas ar polinkį jomis sirgti.
Atakuoja įvairias ląsteles
Laisviesiems radikalams atakuojant DNR ląsteles, sutrikdomas jų genetinis kodas. Tokie pažeidimai ląstelei sutrukdo vykdyti savo funkcijas, o pagal blogiausią scenarijų – ląstelės mutuoja ir transformuojasi į vėžines. Kaip tik su laisvųjų radikalų pažeistomis DNR ląstelėmis mokslininkai dabar sieja susirgimą onkologinėmis ligomis.
Laisviesiems radikalams atakuojant organizmo riebalus ir lipidus, nesočiąsias riebalų rūgštis, o taip pat ir baltymus, sutrikdomos ir destabilizuojamos membranų barjerinės funkcijos. Manoma, kad tai skatina artritų, kataraktos, išemijos, smegenų audinio mikrocirkuliacijos sutrikimų atsiradimą.
Pasak gydytojo biochemiko L. Lukoševičiaus, ypač jautrios laisvųjų radikalų poveikiui galvos smegenų ląstelės. Veikiant laisviesiems radikalams vyksta oksidacijos procesas, kurio metu susidaro susidėvėjimo pigmento lipofuscino perteklius, greitinantis organizmo senėjimą.
Organizmas kovai su laisvaisiais radikalais naudoja antioksidantus, galinčius juos neutralizuoti ir neleidžiančius pažeisti ląstelių. Pačio organizmo sintezuojami antioksidantai vadinami fermentais. O gaunami su maistu vadinami nefermentiniais antioksidantais. Pastarieji, gamtiniai antioksidantai – vitaminai C ir E, flavanoidai, karotinai veikia kaip laisvųjų radikalų gaudyklės ir tuo pačiu padeda organizmui augti, kovoti su infekcijomis, detoksikuoja ir apsaugo nuo ligų organizmą.
Vanduo – vienas stipriausių antioksidantų
Pasak biochemiko L. Lukoševičiaus, didžiulę svarbą žmogaus gyvenime užima vanduo. Vanduo gyvybiškai svarbus kiekvienam gyvam organizmui. Juk neveltui žmogus be maisto gali išgyventi apie 40 dienų, o be vandens – vos 7-8 paras. Profesoriaus L. Lukoševičiaus teigimu, žmogus savo organizme vandens sukaupti negali, todėl kasdien turi jo gauti apie 30 ml kiekvienam svorio kilogramui. Ir kalbama ne apie visus skysčius, o būtent gryną, švarų vandenį.
Chemiko akimis žmogaus kūnas yra bioelektrolitas, kuriame randama beveik visa Mendelejevo lentelė. Vanduo yra aktyvi medžiaga, kuri dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų. Jis ištirpdo ir aktyviai išnešioja maistingas medžiagas po organizmą. Vanduo valo organizmą nuo vidaus ir išorės toksinų. Skystina kraują, amortizuoja sąnarius, įeidamas į kremzlių sudėtį. Stiprina imuninę sistemą, kovoja su infekcijomis, sudaro sąlygas imunocitams atakuoti vėžines ląsteles. Ir tai tik maža dalis vandens atliekamo darbo mūsų organizme.
„Vandens negali pakeisti joks kitas skystis, nes juose yra dehidratuojančių priedų. Jo negali pakeisti nei pienas, nei sultys. Vanduo yra vandenilio nešiklis, o tai pagrindinis ląstelių biokuras“, – sako profesorius L. Lukoševičius, asociacijos AQUA EST VITA (lot. „Vanduo yra gyvenimas“) valdybos pirmininkas.
Pasaulio mokslininkai kaip vieną stipriausių šiuolaikinių antioksidantų vis dažniau mini redukuotą arba dar kitaip – jonizuotą – vandenį.
Pasak L. Lukoševičiaus, moksliniais, o vėliau ir klinikiniais tyrimais įrodyta, kad jonizuotas vanduo yra antioksidantas, stimuliuojantis imuninę sistemą, valantis organizmą. Specialiais aparatais – jonizatoriais – paruoštas šarminis (gyvasis) vanduo pasižymi imunostimuliuojamuoju, regeneruojamu poveikiu. O rūgštinis (negyvasis) vanduo pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, naikina bakterijas, virusus, grybelį.
Pasaulyje – ne naujiena
Įvairių šalių mokslininkai jonizuoto vandens įtaką žmogaus organizmui pradėjo tirti jau prieš kelis dešimtmečius. Čia neginčijama lydere yra Japonija. Po dešimt metų vykusių tyrimų, dar 1966 metais Japonijos sveikatos ir gyventojų gerovės ministerija pripažino vandens jonizatorių kaip medicininį sveikatos gerinimo prietaisą. 1970 metais vandens jonizatoriai pradėti naudoti Pietų Korėjoje, o vėliau taip pat patvirtinti kaip medicininės paskirties prietaisai.
Japonijos mokslininkai H. Hayashi iš Vandens instituto ir M. Kavamura iš Kyowos medicinos klinikos atliko mokslinius tyrimus, kurie tęsėsi nuo 1985 iki 2000 metų ir pateikė išvadas apie įvairialypį teigiamą šarminio vandens poveikį, įveikiant įvairius susirgimus.
Vėliau susidomėjimas jonizuotu vandeniu išaugo ir kitose šalyse. Jonizuoto vandens teigiamą poveikį pripažino Vokietijos, JAV, Korėjos, Kinijos ir kitų šalių mokslininkai.
Prisideda prie japonų ilgaamžiškumo?
Kadangi vanduo dalyvauja visuose organizmo gyvybiniuose procesuose, tai jo antioksidacinis poveikis, neutralizuojant laisvųjų radikalų ardantį poveikį, yra maksimalus. Tai labai svarbi jonizuoto vandens panaudojimo ligų profilaktikai savybė.
Žinomo visame pasaulyje Kyushu universiteto (Japonija) biologas S. Širahata ir jo kolegos 1997 metais parašė vieną pirmųjų mokslinių darbų apie antioksidacines jonizuoto vandens savybes. Taip pat didelį susidomėjimą sukėlė Japonijos ir Vokietijos mokslininkų paskelbti tyrimų duomenys apie jonizuoto šarminio vandens poveikį, skatinant organizmo imuninės sistemos stimuliavimą, stabdant piktybinių auglių vystymąsi, metastazių plėtimąsi. Korėjos ir Vokietijos mokslininkai savo moksliniuose darbuose pateikė išsamią medžiagą apie antidiabetinį jonizuoto šarminio vandens poveikį.
Pasak L. Lukoševičiaus, Japonijoje jonizuotas vanduo kaip antioksidantas naudojamas jau maždaug 50 metų. Šioje šalyje netgi veikia specializuotos klinikos, kuriose pacientai gydomi tik jonizuotu vandeniu.
Profesoriaus L. Lukoševičiaus teigimu, jonizuotas vanduo ne tik pats veikia kaip antioksidantas, tačiau ir daug kartų sustiprina fermentinių ir nefermentinių antioksidantų poveikį. Mokslininkų pateikti klinikiniai duomenys, kurie patvirtinti eksperimentais, rodo, kad jonizuotas vanduo ne tik padeda sutvarkyti organizmo vidinės terpės šarmų bei rūgščių pusiausvyrą, kontroliuoja laisvųjų radikalų apykaitą, mažina jų kenksmingą poveikį. Vartojant tokio tipo vandenį sukuriamas natūralus organizmo vidinės terpės pašarmėjimas. Manoma, kad tai vienas iš veiksnių, kuris prisideda prie japonų ilgaamžiškumo.
Deginantis rėmuo aplenkia šarminio vandens mėgėjus
Šiais amžino skubėjimo ir streso laikais daugybė žmonių skundžiasi įvairiais virškinimo sutrikimais. Viena iš dažnų problemų – stemplę deginantis rėmuo.
Nuolat jonizuotą šarminį vandenį geriantys žmonės džiaugiasi, kad sėkmingai atsikratė rėmens ėdimo, nors jis kamavo ne vienerius metus, jiems nebereikia skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų, tapusių nuolatiniais palydovais.
Tai, kad jonizuotas šarminis vanduo padeda nugalėti rėmenį ir refliuksą, nestebina šiauliečio gydytojo gastroenterologo Igorio Strupeikio.
Pasak ilgametę patirtį turinčio gastroenterologo, teigiamas jonizuoto vandens poveikis normalizuojant skrandžio rūgštingumą – akivaizdus.
„Skeptikai tvirtina, kad šarminis vanduo, patekęs į skrandį, naudos neduoda, nes skrandžio rūgštys šarmą neutralizuoja. Tačiau žmogaus organizmas – sudėtinga sistema, kurioje vienu metu vyksta daugybė procesų“, – sako I. Strupeikis.
Mokslininkai seniai yra nustatę, kad skrandyje vyrauja rūgštinė terpė, kurioje virškinamas maistas, vėliau patenkantis į dvylikapirštę žarną. Paprastai „vartai“ tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, vadinamasis sfinkteris, funkcionuoja taip, kad apvirškintas maistas patenka į dvylikapirštę žarną, o tulžis iš pastarosios į skrandį – ne. Tačiau esant uždegimui sfinkteris neatlieka savo funkcijos ir stiprus šarmas – tulžis – patenka į skrandį. Skrandis, gindamasis nuo šarminės terpės, tulžį bando izoliuoti ir aukštyn iškelia druskos rūgštį. Šiai patekus į stemplę jaučiamas nemalonus deginimas, ėda rėmuo.
Rėmuo ne tik sukelia nemalonius pojūčius. Jei skrandžio epitelis prisitaikęs prie nuolatinio druskos rūgšties poveikio, tai šiai dažnai patenkant į stemplę, pastarosios dengiamasis sluoksnis išopėja, ilgainiui epitelyje susiformuoja ilgai negyjančios opos, o tuomet kyla grėsmė, kad gali išsivystyti ir vėžinės ląstelės.
Pasak gydytojo I. Strupeikio, į skrandį patekęs jonizuotas šarminis vanduo sumažina rūgštingumą –skrandžio pH padidėja. Skrandyje sumažėjus rūgštingumui, organizmas iškart reaguoja ir ima gaminti daugiau skrandžio rūgšties, tačiau jos gamybos metu susidaro natrio hidrokarbonatas – organizmą šarminanti druska. Patekęs į kraują, jis šarmina visą žmogaus organizmą. O juk tai labai svarbu – organizmo šarminimą mokslininkai įvardija kaip puikų būdą atitolinti senėjimo procesą. „Mūsų mityboje – daug organizmą rūgštinančių produktų: nuo mėsos kepsnio iki kavos puodelio. Tokiam maistui suvirškinti reikia mažiau skrandžio rūgščių, todėl jų išsiskyrimo mechanizmas išsiderina, „aptingsta“. Netrukus pajuntame pasekmes – ima kamuoti rėmuo. O nuolat geriant jonizuotą šarminį vandenį, skatinamas tolygus skrandžio rūgščių išsiskyrimas, užtikrinamas geras virškinimo sistemos darbas ir rėmuo nebekamuoja“, – paaiškino I. Strupeikis.
Lietuvių kalba 
English 
Español 
Deutsch 
Polski